kulikauti

kulikáuti, -áuja, -ãvo intr. Šn, kūlikáuti DŽ; Zp 1. eiti per žmones kuliant, verstis kūlimo darbu: Eisiva, sako, kulikaut į dvarą BsMtI42. Žiemą jis eidavo kulikáudamas Gs. Visa savaitė, kai mūs vyrai kulikauja Gž. Šįmet per visą žiemą kulikavaũ, tai nor pavasarį reikia pasilsėt Ūd. 2. dem. kulti 1: Tai kulikáujat po biskį? Vlkv.